Dabar gyvenu Japonijos kaime. Dirbu nuotoliniu būdu Tokijuje įsikūrusioje pradedančiojoje įmonėje, todėl man nereikia atvykti į darbą. Nuoma pigi, o aš esu netoli miškų, jūros ir upių. Oras švelnus ir galiu keliauti į stovyklą, kai tik pajuntu norą. Jaučiu, kad tokia aplinka palaiko mano psichinę gerovę.
Vasarą vaikai augino po dešimt vabalų ir elnių. Keturi iš jų nukrito, kai jie kopė į medį netoli namų. Likusius šešis jiems padovanojo insektariumas arba stovyklavietė. Tokie įvykiai įsimaišo į gyvenimą.
Vabzdžių gyvenimas yra trumpas. Jie žūsta pasibaigus vasarai. Tačiau jei juos maitinate arba laikote vėsioje vietoje, jie gyvena šiek tiek ilgiau. Net jei jie gyvena tik kelis mėnesius, jų laiko kokybė keičiasi priklausomai nuo to, kaip su jais bendraujate.
Darbas dirbtinio intelekto pasaulyje sukuria visuotinės egzistencijos iliuziją. Skaitmeninėje erdvėje "laikas" nenusibosta. Tačiau kai susiduri su realiu gyvenimu, man primenama, koks gražus yra pats "baigtinumas".
Gyvenimas mieste yra patogus ir stimuliuojantis. Tačiau pavojinga ir toliau kovoti tik virtualiame pasaulyje, neturint galimybės pažinti gamtos ir gyvų būtybių. be galimybės patirti gamtą ir gyvas būtybes yra pavojinga.
Judinkite kūną, pajuskite vėją, praleiskite laiką su vabzdžiais. Tai vienintelis būdas sušvelninti savo mintis.
Taigi, jei pažįstate žmogų, kuris, atrodo, pasimetė skaitmeniniame pasaulyje, norėčiau, kad apsilankytumėte miške su vabzdžiais. Žmonės taip pat yra kur kas "silpnesnės" būtybės, nei galite pagalvoti.