Inžinerijos vadovai, kurie praranda sveiką protą.

2025-10-07

Pastaruoju metu aš pats šiek tiek pamišau. Komandos pardavimai sparčiai augo, o narių skaičius sparčiai didėjo. Buvau pirmasis įmonės inžinierius ir dalyvavau įdarbinant darbuotojus, buvau nustatęs išleidimo ciklą ir sukūręs struktūrą. Viskas klostėsi gerai. Jei žiūrėtume tik į skaičius.

Tačiau labiausiai kankino, kai priėmiau sprendimą nutraukti sutartį su žmogumi, kurį buvau įdarbinęs.

Dirbdamas fonde, jis buvo atsakingas už sanavimo projektą po "Lehman Brothers" žlugimo. Jis sumažino darbuotojų skaičių nuo 150 iki septynių. Žmonėms, maždaug tokio pat amžiaus kaip mano tėvas, pasakė, kad rytoj jiems nereikės grįžti. Po šios patirties žinojau, kad nenoriu dirbti darbo, kuriame vėl turėčiau mažinti žmonių užimtumą. Bet aš vėl darau tą patį.

"Tai kapitalizmas, toks jis ir yra. Tai teisinga. Jei ekonomika smuks, jei verslas pakryps, akcininkų norus, žmonių bus mažiau. Tai natūrali ekonomikos struktūros dalis. Bet kai esi lauke, tai negali būti "neišvengiama".

Inžinieriaus profesija iš pradžių buvo grindžiama atsiribojimu nuo žmonių. Tai darbas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama mąstymui ir darbui, o ne bendravimui. Priimti sprendimą atsiriboti nuo žmonių tokioje vietoje, manau, kad tai nenatūralu ir baisu visiems.

Žmonės, kurie nėra susipažinę su dirbtiniu intelektu. Žmonės, kuriems trūksta greičio. Žmonės, kurie buvo laikomi mažiau efektyviais. Šie žmonės išbraukti iš sąrašo. Nors mintyse tai supratau, jaučiau, kad širdis plyšta vis labiau.

Tai ne pilietybės klausimas. Nesvarbu, ar esate vakarietis, kinas, ar japonas, manau, kad kai ką nors pjauni, krūtinę slegia tas pats svoris. Skirtumas tik tas, ar jį parodysi, ar ne.

Pradedančiosiose įmonėse, kartais patys inžinieriai imasi šio "reguliavimo vožtuvo" vaidmens. Jie atsiduria tarp efektyvumo ir kapitalo. Ir kas lieka viso to pabaigoje? tylus kaltės jausmas ir sugniuždyta savigarba.

Šioje struktūroje tikriausiai niekas nebus laimingas. Mainais už augimą žmonės kažkur mažinami. Inžinieriai kapitalizme yra, jaučiu, kad tokiu pat greičiu, kaip ir efektyvumo grandinė, jie taip pat grandinės nelaimingumą.

English · 日本語 · 中文 · 한국어 · Español · Français · Deutsch · Italiano · Português · Português (Brasil) · Nederlands · Русский · Türkçe · Bahasa Indonesia · Polski · Ελληνικά · Български · Čeština · Dansk · Eesti · Suomi · Magyar · Lietuvių · Latviešu · Norsk Bokmål · Română · Slovenčina · Slovenščina · Svenska · Українська

← Back to Essays