Kai įstojau į universitetą, iš kaimo atvykau į Tokiją ir ten išbuvau apie tris mėnesius. Beveik su niekuo nekalbėjau ir tik skaičiau knygas. Dėl to pasimečiau.
Inžinieriai taip pat jaučiasi esantys panašioje padėtyje. Profesiniu požiūriu daugelis jų neįtraukia fizinių pratimų į savo kasdienę rutiną. Jie visą laiką sėdi prie darbo stalo, klausosi muzikos ir verda kavą, Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie yra "ramūs", Iš tikrųjų jie visai nėra pailsėję.
Kūnas nėra pavargęs, tik galva. Taigi nėra pusiausvyros tarp kūno ir galvos. Geriausias būdas tai ištaisyti - saulės vonios.
Skamba kvailai, bet tai tikrai veikia. Kai esate saulėje, pirmiausia tiesiog pavargstate. Tačiau tas nuovargis yra gerai. Dėl jo jaučiatės lyg būtumėte išnaudotas. Ir, kaip bebūtų keista, jis priverčia jus jaustis šiek tiek pozityviau.
Dirbtinio intelekto amžiuje neišvengiamai daugėja neigiamų jausmų. "Jaučiuosi taip, tarsi dėl dirbtinio intelekto praradau pusę savo vertės. Arba: "Aš nieko nebegaliu padaryti." Kurį laiką ir aš jaučiausi panašiai.
Bet kai vaikštau po saulę, galvoju: "Ne, aš vis dar galiu vaikščioti." Tai viskas, kas svarbu. Manau, kad šis jausmas "Aš vis dar galiu vaikščioti" yra žmonijos pradžia.
Ir, žinote, tai taip pat rekomenduojama, nueikite į ligonines ir bendruomenių centrus ir apžiūrėkite senelius. Pažvelkite į senelius ir pagalvokite. --Aš vis dar galiu judėti.
Viskas gerai. Tai viskas, ko reikia, kad jaustumėtės šiek tiek geriau.
Net su minkštomis inžinieriaus kojomis, tikrai galiu judėti geriau nei močiutė ir senelis. Taigi išeikime į saulę iškėlę krūtines. Kodo klaidų neįmanoma greitai ištaisyti, bet saulėje jas galima ištaisyti per dešimt minučių.